Klausymo užduotis. Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“. Skaito A. Vilutytė
Paklausykite ištraukos iš Sauliaus Šaltenio novelės „Amžinai žaliuojantis klevas“ ir charakterizuokite mergaitę. Jeigu reikia, perklausykite įrašą kelis kartus.
Amžinai žaliuojantis klevas
Aš norėčiau gimti Korsikoj, nes turėčiau tada ilgus ilgus, iki juosmens plaukus. Bet mes neturim net veidrodžio... O filmuose viskas gražu, net balos kitokios negu iš tikrųjų.
Tačiau dabar jau gerai, blogiausia buvo žiemą, kai tėvelis pragėrė savo paltą. Bet mano tėvelis niekada nenusimena, iš viso jis labai labai šaunus; nieko, mano mergyte, pasakė, nieko, greitai ir švarkai bus
nereikalingi... Subtropikai, amžinai žaliuojantys, grįžta į Lietuvą. Mano tėvelis moka prancūziškai! Mano tėvelis visados su kaklaraiščiu ir skrybėle, mano tėvelis negeria tarpuvartėse kaip kiti... o jei ir geria, bent nosinę patiesia ir pomidorą gražiai supjausto į skilteles... Ir dar būtinai kitus sudraudžia: nejaugi, sako, lietuvių kalba taip išseko, kad kalbatės tarpusavy vien keiksmažodžiais? Mano tėvelis geria ne kaip kiti – ne todėl, kad jam būtų skanu – vaistai juk irgi neskanūs, – o todėl, kad išlietų savo sieloje susikaupusius pūlius... Mano tėvelis turi sielą. Bet mes nesam vargšai, mes šeimininkai, sako tėvelis, ir čia mūsų namai, mūsų malkinė, mūsų daržas, mūsų išvietė. Ir džiūstantis klevas yra mūsų. Tik Nuomininkas mūsų klevo nekenčia. Iš pradžių jis, žinoma, mokėjo nuomos mokestį, bet paskui nustojo – pasiėmė tada sau mano mamytę, paskui didįjį kambarį ir net koridoriuką, daržą, malkinę, dar ir klevą norėjo nukirsti, kad bulvių neužkalėtų... Ir mane taip pat buvo pasiėmęs, bet aš perbėgau žiemą į tėvelio pusę su savo moline taupykle, nes vien artėjančiais subtropikais pasikliaut per daug negalima... Mano tėvelis jau nebedirba laikrašty, mano tėvelis naktinis sargas. Mes nė trupučio nebijom Nuomininko; atvirkščiai, mes iš jo atvirai šaipomės: cha cha, sako tėvelis, aš šeimininkas, ir ką man reiškia tamstai išnuomot laikinai tris kambarius ir virtuvę, pagaliau visą namą, net išvietę su
tamstos spyna ir net savo žmoną, jeigu labai norit, bet klevo, bet šito mano klevo – niekados!.. Ir, žinoma, ištraukė iš Nuomininko rankų kirvį ir permetė per namą. Tada Nuomininkas pargriovė mano tėvelį ir prispaudė po klevu keliais prie žemės. Mūsų Nuomininkas dieną naktį nešioja ant krūtinės aukštųjų mokslų baigimo ženklą, tokį va rombą, bet mano tėveliui nusispjaut ir į jį: cha cha, vis tiek tamstai iš kišenės dar tebekyšo žagrės rankena!
Dabar mes gyvenam, galima sakyt, visai puikiai, beveik visai pamiršom žiemą, kai tėvelis pardavė ir savo kūną mokslo labui - po mirties studentai mokysis iš tėvelio. Vaikeli mano vieninteli, pasakė tėvelis, argi taip jau baisu, jeigu mums dar liko mūsų sielos? Argi aš negyvas? Aš kaip klevas: pakol nenukirto, ir aš žaliuosiu.
Mes turim pinigų, mes nusipirksim naują mokyklinę uniformą ir žieminį paltą, mes jau pasikabinom užuolaidas, ir jokia vaikų komisija dabar neperkels manęs į Nuomininko pusę... Aš saugau klevą, bet kas iš to, jei jis pačiam vidurvasary sparčiai gelsta ir džiūva. Nuo klevo iki tvoros virvė skalbiniams: šitie vystyklai – tai Nuomininko ir mano mamos vaiko. Aš ragauju žemę po klevu, bet nieko nesakau tėveliui – žemė nudegina liežuvį. Kai mūsų nebūna namie, Nuomininkas laisto mūsų klevą sieros rūgštim... Nenudžiūk, klevai, nenudžiūk, jei gali!
Šiandien aš einu žiūrėt spalvoto amerikoniško filmo, nes juk reikia turėt kokią nors silpnybę... kaip turi mano tėvelis... Kinas didelis mano trūkumas, bet gerai, kad ir aš turiu trūkumų, kinas suryja daugybę pinigų, o paskui vis sapnuoju... sapnuoju, vis stengiuosi sapnuot Korsiką ir ilgus auksinius plaukus... O apie karą nesinori, nes ten ir tokių plaukų nepagailėtų... Šiandien vėl žiūriu spalvotą filmą, bet tėveliui rublio neišskiriu, nes iki algos dar savaitė. Ir tėvelis, žinoma, kantriai lauks manęs prie kino teatro, nes aš uždraudžiau jam susitikinėt su jo pažįstamais, kurie visados nesiskutę ir be kaklaraiščių.
Aš išėjau iš salės vis dar tebemylėdama iki ašarų gerą ir nuostabų šerifą.
– Apie Korsiką? – paklausė tėvelis.
– Ne, – pasakiau, – bet ir tau būtų labai patikęs šerifas...
– A, – pasakė tėvelis, – o kokia jo pavardė? Aš iš tikrųjų negalėjau prisimint nei vardo, nei pavardės, gal tai buvo
šerifas be pavardės, bet sugalvojau:
– Džefersonas jo pavardė...
Saulius Šaltenis