Klausymo užduotis. Jonas Aistis „Lopšinė“. Skaito A. Vilutytė

Klausydami lietuvių poeto Jono Aisčio eilėraščio „Lopšinė“, įrašykite praleistus žodžius. 

   JAV gyvenanti etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė sako: „Mane ir brolį nuo pat vaikystės, nors gimėme ir ne Lietuvoje, supo tik lietuviška aplinka. Šeimoje, su gimine ir draugais kalbėjome tik lietuviškai. Nuo pat vaikystės mus lydėjo pasakos, dainos, knygos. Iš tėvelio išmokau ir dainuoti. Jis labai dainingas. Labai dainuodavo. Iš Aisčio dainų man vaikystėje, kaip mergaitei, labiausiai patiko „Lopšinė“. Nežinojau, kieno tai žodžiai, mažiukei buvo visai nesvarbu, kad tik gražūs būtų įvaizdžiai, jie labai patiko. Ši daina pirmoji, kuri buvo įsiminusi nuo pačios vaikystės, nes tėvelis su mumis labai gražiai bendraudavo. Tėvelis dirbdavo dieną, mamytė – naktimis, tai tėvelis mane ir brolį vakarais guldydavo į lovą. Atsimenu, ranką paduodavo ir vienam, ir kitam tarp dviejų lovų ir dainuodavo „Lopšinę“. Su ja užaugau. Taip „Lopšinę“ ir atsimenu iki šiol. Ji man viena iš gražiausių dainų.“ 

Pagal Jūratę Petrikaitę „Liaudies dainomis virtę Jono Aisčio eilėraščiai“

Raskite internete ir paklausykite, kaip dainuojamas šis daina virtęs eilėraštis. Kokią melodiją išgirdote – linksmą, liūdną, graudžią, ilgesingą? Kokią nuotaiką ji žadina? Padiskutuokite klasėje, ar jums patinka tokios dainos?